

Illusion
Tegul šią meditaciją skaito ir jaučia lėtai
Aš ir mano esame iliuzijos. Ir vis dėlto visuose mums svarbiuose sakiniuose yra šie žodžiai.
Ar aš egzistuoju? Ar aš egzistuoju? Ar aš esu?
Kai žvelgiu į save, susiaurintą iki savo kūniškumo, atpažįstu egzistuojantį "aš". Tačiau jei bandau pažvelgti už stebuklingojo veidrodžio ir sutelkti dėmesį į vidų, negaliu atrasti "aš". Tuomet matau substanciją, iš kurios sukurta mano vidinė būtis - bet ar aš susidedu iš šios substancijos?
Kūniškumas yra sielos namai, šventykla. Ji yra priemonė, leidžianti patirti keliones fizinėje dimensijoje. Šiuolaikiniais terminais kalbant, ne kas kita, kaip "duomenų kostiumas", kuriuo galime "suvokti" juslinius įspūdžius. Taigi kūnas yra forma - ar jis turi esmę?
KAS yra tas, kuriam egzistuoja šie pojūčiai? "KAM" jie skirti? "KAS" arba "KAS" yra tas, kuris juos priima? "KAS" yra vidinis? Kokia yra vidinė esmė to, kas leidžia mums patirti, kad mes "Esame"?
Ar aš sapnuoju savo būtį? Ar aš esu sapnuojamas? "Kieno"? KODĖL? KAS - ESU - AŠ????
Laikinume negali būti amžinybės. Amžinybėje negali būti laikinumo. Negali būti nieko absoliutaus, taip pat ir nieko santykinio. Suvokimas remiasi vaizduote, o vaizduotė dreifuoja iliuzijų vėjyje. Pažinimo magija negalioja visų iliuzijų akivaizdoje. Iliuzija nėra nei melas, nei tiesa, bet be kūno. Būsena yra ne kas kita, o tuštuma. Taigi aš atpažįstu pasaulį - matydamas, kad jis neegzistuoja. Apgaulė - gyvenimas yra apgaulė.
Bet jei "gyvenimas" yra viena iš nesuskaičiuojamų galimų iliuzijų, ar yra tiesa, kuri išliktų? Ar yra tiesa, esanti už bet kokio laikinumo ribų? Ar mano būtis gali iškilti iš gilaus klaidų ir iliuzijų vandenyno?
Niekas nėra TIESA. Tiesa yra NIEKAS. Viskas yra niekas.

