

Doubt
1. Ribotumas
Pripažinti savo ribotumą yra tiesioginis kelias į jo įveikimą. Suvokiant, kad visi esame nuostabios būtybės, vyksta mūsų būties raiška. Su meile kaip motyvacija ir nuolankumu širdyje nėra nepasiekiamo tikslo. Sielos tobulumas išreiškiant savo dieviškumą sukuria tuos stebuklus, kurie teikia pasitenkinimą. Taigi pesimizmas ir "negatyvumas" yra meilei besipriešinančių abejonių daigas. Kelią į šviesą visi randame nuolankiai suvokdami savo "mažumą", ir tik taip patiriame tikrąją didybę.
2. Abejonės
Begalybės ramybė lydi mus bet kada ir bet kur. Dangus šypsosi mums su švelnia šypsena ir nežino apgailestavimo, kurį priskiriame savo sprendimams. To priežastis - abejonių nebuvimas "aukštesniame" lygmenyje, kuris ir daro įmanomą pripažinimą. Abejonė priešinasi meilei ir yra pagrindinės baimės motyvacijos išraiška. Ta baimė, kuri - nesąmoningai - glūdi mumyse visuose, yra ta, kad dieviškąjį užbaigtos, visa apimančios, nieko nereikalaujančios, visada dovanojamos meilės pažadą Kūrėjas gali sulaužyti taip, kaip žmogus linkęs laužyti savo pažadus ir įžadus. Tačiau Dangus mūsų, niekieno ir nieko nesmerkia, tik "stebi", kaip pasisuka mūsų pasirinkimai. Taigi dangus ne teisia - dangus mūsų pasigaili.
Visiems laikams.
3. Užuojauta
Savo proto laisvė visada ir visur yra duota. To priežastis - sielos pasirinkimas. Ten, kur akivaizdi (ir galbūt taip pat pastebima) prievarta, ji atsiranda dėl to, kad savasis "aš" (pasąmoningai) pasirinko tas būsenas. Motyvų gali būti įvairių. Tos sielos, kurios pasirinko ypač išraiškingas kančios būsenas, dažnai nori tarnauti mums kaip mokytojai ir pažadinti mūsų užuojautą. Ši užuojauta skiriasi nuo užuojautos tuo, kad ji sukelia savasties aktyvumą. Todėl į visų sielų kančias visada reikėtų žiūrėti su užuojauta, kuri skatina imtis neatidėliotinų veiksmų. Galime ne tik atpažinti savo kelius, bet ir jais eiti.

